...JŲ PASLAPTYS... DEŠIMT

Neseniai „MICHAELSON boutique HOTEL“ man priminė apie tai, kad istorija sudaro dabarties koncepcijos pagrindą... Ilga istorija. Nes net tada kai nutylima, istorija tęsiasi. O nutylima tikrai ne vien tai, kas blogai, nutylima ir tai, kas gerai. Nutylima, kadangi viskas laikina, viskas visada virsme ir iš esmės užtektų dabarties, jei žmogui, iš smalsumo, nebūtų natūralu gilintis...

Pasirenku gilintis pasidalindama tekstais, ar istorijomis iš knygų, kurias būtent tuo metu, kai jomis dalinuosi, jas skaitau. Ir, kadangi jau prisimenu, primenu, kad ne žinios, o jų patirtis mus keičia...

Taigi, ši istorija bus ištraukta iš knygos, kuri man rodosi kupina šmaikštumo. Šiek tiek juoko, humoro, tęsiantis balandžiui, taip taikiai skambančiu pavadinimu mėnesiui, jau pradėjus žaliuoti, išties žaliuoti medžiams... Šioje knygoje pasakojama, kad Islandijoje vos prieš tūkstantį metų dar neaugo medžiai... Prieš penketą metų juos ten jau mačiau. Na, o istorija, kuria dalinuosi iš knygos, bus apie silkę, turėtų tikti prie šio prabangaus Pinot Grigio, ramato stiliaus, gilių varinių atspalvių, kurie veikiami sąlyčio su deguonimi švelnėja, įmantraus sodo gėlių, džiovintų vaisių ir uogų, riešutų, persikų, pasiflorų aromato, fenomenalaus, niuansuoto vyno, pavadinimu Dessimis Pinot Grigio...

«60 kilogramų saulės šviesos» knygos autorius – Hallgrímur Helgason, skaitome kartu pradedant 347 puslapiu, visą skyrių «Pirmoji sūdymo diena»:

„Kol norvegai gėrė kavą, įsimylėjo ir keitė visuomenę, jų jūreiviai, leisdami žemyn ilgą lyną su akmeniu, matavo naujosios prieplaukos gylį. Tada kapitonas nusprendė, kad galima prisišvartuoti. Tačiau šiek tiek atokiau slypėjo dugno gūbrys, už kurio laivas pakeliui prie prieplaukos užkliuvo, ir darbininkams teko gerą dienos dalį laukti gražiame ore, kol vietiniai ir jūreiviai eikvojo jėgas su virvėmis ir irklais. Pagaliau burlaivis išsilaisvino ir išilgai prisišvartavo išilgai naujosios norvegiškos prieplaukos galo. Diena buvo įsibėgėjusi, o saulė jau kone pasiekusi vakarinį dangų, berniukai bėgo namo kviesti darbininkų, kurie saulės šviesoje nebelaukė ir buvo parėję namo numalšinti alkio.

Tačiau Gestas niekur nėjo, jis susidomėjęs žiūrėjo, kaip jūreiviai išlaisvina savo laivą, ir nejuto jokio alkio, kurį užgožė visa tai, ką valgė jo akys. Dabar į krantą plūdo aukso puodai ant tam skirtų neštuvų, vadinamųjų karučių, kokių Segulfjordo gyventojai niekad nebuvo matę, ir labai žavėjosi. Tai buvo pirmieji ratai, kurie sukosi šioje vietoje.

Savo kieme kitoje fjordo pusėje stovėjo ūkininkas Sigurlausas ir bandė sekti visus tuos įvykius pernelyg ryškioje dienos šviesoje. Vidurdienio saulė spindėjo visose pakrantėse ir vandens paviršiuje, nebujo jokio vėjo ir niekur nejudėjo net smilga. Jam visa tai pasirodė ne kas kita, kaip vėlesnių laikų Baiko broliai, nes taip viskas blizgėjo, jog galima buvo pamanyti, kad į krantą nešama pati saulės šviesa, o ant laivo denio stovėjo pilnos statinės su tuo pačiu turiniu.

Tai buvo originalus veiksmas, nes kai statinės buvo atgabentos į krantinę, iš jų tiesiai ant žemės buvo pilama žvilganti šviesa. Netrukus, nuo denio pradingstant statinėms, priešais naująjį sandėlį susidarė velniška sidabro krūva, o iš Skridos ūkių silkių kalnas atrodė kaip vienas milžiniškas saulės švytėjimas.

Ten, žinoma, turėjo būti silkių sūdymo platforma, tačiau kadangi statytojai netikėtai susitelkė ties bažnyčios statybomis, jie pritrūko medienos. Bet nė vienas jų neabejojo, kad bažnyčia svarbesnė nei platforma, be to, buvo laukiama, kol didysis „Attila“ atplukdys daugiau medienos (norvegams kilnumo seka buvo aiški: pirma laivas, tada įgula, tada Dievas, tada laimikis, tada alkoholis, tada muštynės ir pagaliau moterys).

Silkių buvo ir triumo užtvaruose. Jas reikėjo sugriebti į tam skirtas statines ir, pervežus laimikį į krantinę, sumesti į krūvą. Tam buvo naudojamas laivo lynas ir prie jo pritvirtintas tinklas, kuris buvo merkiamas į tą galybę. Sidabro žuvų buvo tiek, kad žmonėms nuo tos gausybės svaigo galva. Kaip galėjo vienas laivas sužvejoti tiek žuvų? Jūreiviai vežiovo žuvis į krantą, tačiau jie turėjo tik tris karučius, todėl vietiniai paaugliai, demonstruodami kapitonui savo ambicingumą, susirado senų geldų ir ryklių taukų lydymo puodų, kuriuos užpildę pas lyno vyriškį po du nešdavo į krantą. Gestas ir Magnas drauge ėmė vieną tokią ryklių geldą, prikrautą silkių, bėgo su ja į krantą ir apvertę pylė silkes į krūvą pas jų bičiules, o viena jų suspurdėjo ir pašoko į orą. Gestas prisiminė, kaip užstrigę silkių gausybėje vidury fjordo sėdėjo Kvamo jūreiviai. Dabar jis matė juos stovinčius pakrantėje su kitais smalsuoliais ir stebinčius išpūtus akis tai, kas vyksta.

Keletas iš „Marsey“ įgulos pradėjo ruošti skrodimą ir sūdymą. Čia reikėjo greitai suktis. Jie pamojavo moterims, samdinėms iš Gamlibairo, seserims iš Fanos bei kitoms, ir padavė joms prijuostes, riebalais išteptas ir švytinčias prijuostes, kvepiančias žvejyba, pirštines bei peilius, ir pademonstravo joms, kaip reikia dirbti. Taip pat ten buvo galima pamatyti vieną iš Kristmundo merginų, Hugljūvą, samdinę iš Kvamo, kurios vardas jai nevisiškai tiko. Kiekvienai jų buvo paduota tuščia statinė, o tada pamokyta, kaip palinkus prie krūvos ant akmenų ar lentų, jei tokių atsirado, skrosti silkes po vieną, darant V formos pjūvį žemiau žiaunų ir ištraukiant vidurius. Tada reikėjo dėti silkes į gan prastą kubilą, kurį norvegas atrado laive, ir apvolioti jas druskoje prieš kraunant į statines. Kaip ir buvo minėta, pirmąją silkių sūdimo dieną tai buvo gan keistas būdas, vyrams ir moterims nepatogus, tačiau norvegai paaiškino, kad Norvegijoje skrodžiama prie specialių stalų. Prakeikti statytojai pirmenybę skyrė altoriaus statyboms, todėl dabar reikia imtis laikinų būdų.

Silkės buvo rikiuojamos į statines tam tikru būdu, kuris buvo nusistovėjęs per daugelį amžių tarp silkes žvejojančių Europos tautų, kurių pirmaujančios buvo olandai ir anglai, ir tas rikiavimas vyko tam tikru šokio ritmu: viena silkė, dvi silkės, viena silkė, dvi silkės, viena silkė, dvi silkės... Pradedantieji susipainiodavo, ir kartais pasitaikydavo, kad kas antra silkė būdavo pasisukusi į šiaurę, o kitos į pietus. Kiekviename sluoksnyje silkė turėjo būti dedama pilvu į viršų, išskyrus viršutinį sluoksnį, kur ji buvo guldoma nugara į viršų.

– Šitaip, teisingai, rikiuoti gerai ir tankiai, – kalbėjo norvegų jūreivis islandų žeminės merginai, kuri niekad iki šiol nebuvo stovėjusi pakrantėje, ir aiškino, kaip į statinę turėjo būti beriama druska. – Salt! Vi trenger salt!

Dabar viskas įsivažiavo, pilna žmonių ir naujų veidų, vieni prakaitavo, o kiti stebėjo. Gestas iškart pajuto įdarbio džiaugsmą, panašiai kaip šienavimo džiūgavimus namuose, tik čia viskas svarbiau, čia buvo daugiau veiksmo ir viskas taip žvilgančiai nauja. Norvegai skubino šūksniais ir riksmais, nes silkės per ilgai stovėjo ant denio ir triume, kai laivas buvo užstrigęs. Atsiklaupus prijuostės dengė kelius, bet avių odos batai buvo permirkę nuo gleivių, o vilnonės pirštinės trukdė darbą peiliu. Netrukus pritrūko peilių, todėl mergaitėms, kurios norėjo prisidėti, teko bėgti namo atsinešti peiliukų ar dalgio ašmenų, bet ko, su kuo būtų galima skrosti silkes.

Norvegai buvo įsitikinę, kad skrodimas yra moterų darbas, taip jau vykdamo namuose, nes merginų rankos vikresnės, o kantrybė geresnė, tai kruopštus ir tikslus darbas, vyrai labiau linkę į puolimus ir susidūrimus, todėl jiems sunkiau susitelkti prie tokių nuolat kartojamų judesių. Kai kurios merginos Kristiansiunde per dieną galėjo perskrosti dešimt tūkstančių silkių ir prisūdyti netgi dvidešimt statinių!

Islandų vyrams buvo keista stovėti prie tų besisukančių moterų, o vietos kitoms rankoms nebeliko, čia vietiniai patyrę darbininkai nebuvo pratę stovėti ir žiūrėti, kaip merginos pluša, todėl kai kurie nežinojo kaip elgtis. Vienas, nenustovintis vietoje, keikė visa tai į kairę ir į dešinę, o tada nusiėmė skrybėlę ir šveitė ją į visą tą nesamonę. Nušiurusi šviesiai ruda skybėlė nukrito netoli Gesto, kuris buvo sustojęs su Magnu atsipūsti ir žiūrėjo į visą tą grožį. Jis pasilenkė prie skrybėlės, bet tada išgirdo erzinantį darbininkų šūksnį, todėl jis į tą pasityčiojimą reagavo mesdamas nušiurusią šviesiai rudą skrybėlę dar toliau. Netyčia grakščiai nušveitė ją, tarsi skrendančią lėkštę, virš silkių krūvos, o ji nusileido ant jos viršaus tarsi vynuogė ant pyrago vidurio, taigi dabar jos savininkui teks laukti, kol viskas bus susūdyta, arba iki pusės bristi per gleivėtas žuvis. Skrybėlės savininkas pagrūmojo Gestui, bet šis paspruko į šalia esančių norvegų būrį ir ten rado prieglobstį, o vyras, kuris buvo vienas iš Kristmundo samdinių, pasipiktinęs nulėkė šalin. Jo bičiuliai toliau stovėjo tylūs, susimąstę ir žiūrėjo į dirbančias moteris. Ką gi. Tas skrodimas, be abejo, buvo bauginantis mezgimas, o kas paskui tą velnieną ės?

Visur aplink klūpojo fjordo dukterys ir tęsė darbą, jos nepastebėjo skrendančios skrybėlės, nepaisant ją lydėjusių šauksmų. Gestas pastebėjo, kad vyriausia buvo vikriausia, ta Hugljūva iš Kvamo. Žinoma burbeklė dabar žibėjo kaip šviesos deivė vidury krūvos ir patenkinta skrodė silkes. Pažiūrėjus į ją, taip pat ir kitas, matėsi, kad žodžiai „darbas“ ir „triūsas“ neturėjo nieko bendra su tomis linksmybėmis. Čia džiaugsmas švietė taip pat ryškiai kaip ir saulė.

Kapitonas Mandalis stovėjo linksmas ant savo denio ir, įsikibęs į burės stiebą, maloniai nuvargęs stebėjo veiksmą, čia viskas ėjosi puikiai, viskas nuo silkių krūvos laivo triume iki gleivėse permirkusios krantinės ir žvilgančio pylimo grįstoje pakrantėje. Jis pats sau šypsojosi: čia darbštūs žmonės! Ir gražus oras, fjordas toks, kokie yra šiaurėje, namuose. Taip, ir gražios moterys. Ir ne tik Zuzana, jis pastebėjo, kad tos silkių mergaitės buvo viena už kitą gražesnės. Tai buvo keista šalis. Vyrai arba vienaakiai bezdaliai, arba pasipuošę kvailiai, tačiau tokių gražių merginų jis nebuvo matęs nuo senų laikų Klaksvike. Ten mergelės buvo minkštos kaip paltuso žiaunos.

Tačiau čia džiaugsmas buvo gilesnis. Veiduose atsispindėjo nuovargio atodūsiai, tai buvo darbo slegiami žmonės, žmonės be džiaugsmo. Tačiau akyse matėsi pasiutimas, o rankose ištvermė, netgi pečiuose šventiškumas. Jie tikrai buvo nusiteikę linksmybėms.

Norvego pojūtis buvo teisingas. Tūkstantį metų islandų darbo kultūra buvo vienoda. Sezoniniai darbai buvo nenutrūkstamos grandies dalis: ėriavimasis, atskyrimas, ginimas į kalnus, šienavimas, skerdimas, mezgimo savaitės, žiemos žvejyba, pavasario žvejyba... Kiekviena darbo diena buvo logiškas praeitos dienos tęsinys ir įvadas į ateinančią. Plušėdami žmonės judėdavo grandimi pirmyn, bet niekad į naują vietą. Progresas neegzistavo. Žmonės niekad nieko neuždirbdavo, tik teisę toliau dirbti tą patį darbą. Ateityje nebuvo jokių vilčių, jokių svajonių, jokio jaudulio, ateitis buvo praeities kopija. O tai ir buvo didis islandiško gyvenimo užraktas.

Tie keisti nauji darbai žmonėms buvo seniai lauktas pasikeitimas. Pirmą kartą Islandijos istorijoje dienos darbą lydėjo viltis, kad rytojaus darbas bus kitoks. Pagaliau darbo dienų grandis tapo laiptais. Nors jie čia klūpėjo sulenktomis nugaromis, kelias vingiavo viršun.“