...JŲ PASLAPTYS... AŠTUONIOS
Paskelbė VYNO VALANDA
Baigiantis kovui, kviesdami vyno taurei, kviečiame lėtai, nesunkiai kelionei: į pasaką „Juodoji tetulė“, iš knygos «Nemuno šalies pasakos», kurios autorius Petras Cvirka.
„Kartą gyveno tokia moteriškė. Ji turėjo tris dukteris. Viena verpė, antra audė, o jauniausioji vis verkė, kad ją motina panešiotų. Nusibodo motinai nešioti dukrelę, ji ir sako jai:
– Eik pas juodąją tetulę, tegul ji tave nešioja.
Išėjo mergaitė ir eina pas juodąją tetulę.
Ėjo, ėjo, susitiko raudoną vyrą. Vyras klausia jos:
– Kur tu eini?
– Einu pas juodąją tetulę.
Ėjo, ėjo ir sutiko baltą vyrą. Tas vyras vėl jos klausia:
– Kur eini, mergele?
– Einu pas tetulę.
Ėjo, ėjo, sutiko juodą vyrą. Juodas vyras jos klausia:
– Kur eini?
– Einu pas tetulę.
Beeidama priėjo beržyną. Išėjus iš beržyno, pasuko per kviečių lauką, paskum perėjo takučiu suartą dirvą, iš dirvos įsuko į pievą, ir vis nebuvo matyti tetulės namų. Užėjo lietus, permerkė mergytę, už miškų pasirodė vaivorykštė, o ji vis ėjo. Vakare priėjo du ežerus – persikėlė per juos ir įėjo į tetulės kiemą.
Tetulė klausia:
– Ką tu matei ateidama?
– Pirmiausia mačiau raudoną vyrą.
– Tai buvo mano rytas, rytas, – sako tetulė.
– Paskum, – sako mergaitė, – aš sutikau baltą vyrą.
– Tai buvo mano diena, diena...
– Paskum aš sutikau juodą vyrą, – sako mergaitė.
– Tai buvo mano naktis, naktis.
– Paskum, – sako mergaitė, – mačiau beržyną.
– Tai mano marškiniai.
– Paskum mačiau kviečių lauką.
– Tai mano plaukai. O ką dar matei?
– Paskum mačiau suartą dirvą.
– Tai mano blakstienos, – sako tetulė. – O ką dar matei?
– Mačiau, tetule, gražią pievą...
– Tai mano prijuostė, – sako tetulė ir vėl klausia: – O ką dar matei?
– Mačiau vaivorykštę.
– Tai mano juosta. O ką dar matei?
– Priėjau du ežerus, tetule.
– Tai mano akys, akelės. O ko tu atėjai?
– Noriu, kad tu mane panešiotum.
– Mažute mano, juk aš tave rytą vakarą nešioju.
– Tai gal tu ne mano tetulė?
– Aš tavo tetulė – juodoji žemelė.“