FRIULIS-VENECIJA DŽIULIJA

Isonzo upės slėnyje esančius vynuogynus Gianfranco Gallo kartu su savo šeima ir darbuotojais tvarko kiek tik įmanoma ekologiškai. Dėl dirvožemio savybių ir klimatinių sąlygų čia vynuogės noksta lėtai, nurenkamos vėlyvai, vynai bręsta lėtai, kol išleidžiami pardavimui net vienais metais vėliau nei įprasta. Pasižymintys intensyvumu, sudėtingais niuansais, vientisu rūgštingumu, meile, sultingumu, natūraliai ilgesniu poskoniu  – tai ištvermingų vynuogių vynai, puikia konsistencija ir pusiausvyra pelnę prestižinius įvertinimus.

Šiaurėje... Ten, tarp Alpių ir Adrijos jūros... Šiaurės rytų Italijoje, Friulio-Venecijos Džiulijos regione, dauguma vynmedžių pradėti sodinti ilgesnį laiką šioje teritorijoje gyvenusių tautų.

Šioje teritorijoje įsikurdami, romėnai vadino ją „Forum Julii“. Galingos Romos Imperijos laikais kelias, jungiantis du jos svarbiausių miestų, driekėsi per ramuma alsuojančią Mariano del Friuli gyvenvietę, esančią Gorizijos provincijoje, Friulio-Venecijos Džiulijos regiono pietryčiuose, netoliese sienos su Slovėnija. Adrijos jūra yra vos 20 km į pietus, o pirmieji Alpių šlaitai – apie 30 km į šiaurę... Čia yra įsikūrusi „„Vie di Romans“ vyninė, čia ją ramiai sūpuoja 60 hektarų vynuogynų.

Vos 2000 gyventojų skaičiuojanti Mariano del Friuli gyvenvietė pasiekiama per 8 minutes keliaujant automobiliu iš Gorizia miesto, 20 minučių dviračiu, 1 valandą ir 30 minučių pasivaikščiojant... Goricijos provincija – unikalus kraštas, vienijantis skirtingas realijas, kultūras. Jame yra dvi saugomos teritorijos, idealios paukščių daugybės ir laukinių Kamargo veislės žirgų buveinės: Cavanata slėnio ir Isonzo deltos gamtiniai draustiniai. „Vie di Romans“ įsikūrę šiauriniame, plačiame Isonzo upės slėnyje, derlingame, įsimintino grožio, garsėjančiame puikiais vynais...

Kiek toliau, pasienį primenančiame šiurkščiame ir uolėtame Carso teritorijos kraštovaizdyje, pirmojo pasaulinio karo metu aršių žmogaus kovų nugenėtame, ten kur augdavo tvirti ąžuolai, dabar tvirtai stiebiasi pušys. Dalis šių pušynų auginami Venecijos miestui, jos poliams... Sausuma nuo Venecijos iki Gorizia miesto yra apie 150 km.

Pirmą kartą minimas 1001 m., Gorizia miestas priklausė Bavarijos grafams iki 1500 m., kai jį peremė Habsburgų monarchija ir miestas tapo poilsiaviete. Išskirtinai metus, 1508 – 1509 m., jį okupavo Venecija. Napoleono karų metu į Venecijos teritoriją, kuri išliko neutrali, bet kurią ištisai perėjo būsimos Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenė, 1797 m. įsiveržė Napoleonas Bonapartas tiek sausuma, tiek jūra. 1809 – 1813 m. Gorizijos provinciją Napoleonas įtraukė tarp tuomet Prancūzijai priklausančių Ilyrijos provincijų, tuomet saugomas teritorijas Austrijos-Vengrijos imperija atgavo ir jose išliko, kol 1918 m., pasibaigus pirmąjam pasauliniam karui, jos buvo užkariuotos Italijos. 1945 m., pasibaigus antrąjam pasauliniam karui, Gorizia miestas buvo padalintas tarp Italijos ir Slovėnijos, tuo pat metu kai Istrijos pusiasalis buvo padalintas tarp Kroatijos, Slovėnijos ir Italijos.

Nuo INTERREG bendros iniciatyvos įvedimo 1990 m., tarpvalstybinis ir tarptautinis bendradarbiavimas Europos Sąjungoje išaugo... Italijos – Slovėnijos pasienyje Nova Gorica miestas buvo įkurtas 1948 m., kai Gorizia miestas buvo padalintas. Abu šie miestai, kartu su Vokietijos miestu Chemnitz, taps Europos kultūros sostinėmis 2025 m.

Čia, Friulio-Venecija Džiulija regione, dabarties šiaurės rytų Italijoje, tarp Austriijos, Slovėnijos, Adrijos jūros ir Italijos Veneto regiono, kurio sostinė – žymioji Venecija, galima rasti kai kuriuos geriausius baltuosius vynus. Friulio-Venecijos Džiulijos regione 75% auginamų vynuogių yra baltosios. Vynuogynais užsodinti 23000 hektarų – panašiai tiek pat, kiek visoje Čekijoje – , iš kurių 43% kalnuose, 19% kalvose, 38% lygumose.

Friulio-Venecija Džiulija regiono vyndarystei šiuo metu pripažintos keturios D.O.C.G., dvylika D.O.C. ir trys I.G.T. Nors įsimintiname „Vie di Romans“ asortimente netrūksta raudonųjų Pinot Nero ir Merlot vynuogių vynų, dėl dirvožemio savybių ir klimatinių sąlygų Friuli Isonzo D.O.C. kilmės vietos nuorodą atitinkančioje teritorijoje palankiausia auginti Chardonnay, Sauvignon Blanc, Riesling, Pinot Grigio, Friulano vynmedžius...

Friuli Isonzo D.O.C. teritorijoje skirtingi vėjai – ir drėgni ir sausi, ir vėsūs ir šilti – susilieja, o tada nukreipia save į skirtingas puses, taip sukurdami klimatą, kuriam būdingi nuolatiniai pokyčiai. Skirtingais metų laikais vyrauja vėsesnis, sausas žemyninis rytų vėjas Bora, arba šiltesnis, drėgnesnis Viduržemio jūros Scirocco. Ši teritorija, iš esmės, ideali vynuogininkystei Bora vėjo dėka, kuris skrieja iš šiaurės rytų, Italijos ir Slovėnijos Alpių viršūnėmis, plačiomis jų papėdėmis, link Isonzo upės plynaukštės... Užtikrindamas dienos temperatūros platų diapazoną ir išsklaidydamas debesis, ilgesnį saulės, šilumos ir šviesos, poveikį, vėjas skatina lėtą vynuogių nokimą.

Čia vyrauja vidutiniškai lietingi, drėgni, pavasariai, saikingai šilta, sausa, vasara, o ruduo gali būti permainingas. Būtent ruduo, artėjant žiemai, keičiantis orams, lemia, ar metai bus apibūdinami kaip žemyninio-europietiško ar šiaurinio-Viduržemio jūros pobūdžio.

Šios vietovės pradėjo formuotis Pleistoceno – keturių ledynmečių – epochoje, kurios metu įvyko reikšmingi etapai. Manoma, kad pirmasis šaltasis etapas, žinomas kaip Günz, prasidėjo prieš 1200000 metų ir truko 500000 metų. Jam sekė 50000 metų šiltas, drėgnas laikotarpis, kuris paskatino pusiaujo florą ir fauną. Antrasis ledynmečių etapas, vadinamas Mindel, kuris įvyko prieš 650000 – 300000 metų, buvo šalčiausias iš keturių. Jam sekė šiltas 50000 metų laikotarpis, prieš trečiąjį ledynmečių etapą Rissą, kuris įvyko prieš 250000 – 120000 metų ir kuriam sekė dar vienas šiltas 40000 metų laikotarpis. Würm, ketvirtasis ir paskutinis ledynmečių etapas, įvyko prieš 80000 – 10000 metų. Ledynams tirpstant, vandenys liejosi, kartu gabendami milžiniškus kiekius materijos.

Pasibaigus Würm etapui ir prasidėjus Eoceno epochai, ledynų tirpsmo vandens srautas prasmingai sumažėjo, išsišakodamas į sraunias upes. Būtent tuomet pradėjo vystytis šių dienų dirvožemis.

Uolėtas substratas laikui bėgant pasiekia santykinai stabilią pusiausvyrą su išorine aplinka, laipsniškai vykstant gilioms cheminėms-fizinėms modifikacijoms. Pedogenezė – dirvožemio susidarymas – yra pirminės uolienos geologinio kitimo procesas, kuris prasideda įvykus dideliems šiluminiams svyravimams, kurie uolieną įtrūkia ir taip atveria lietaus vandeniui. Anglies rūgšties kiekis vandenyje padeda mineraluose esančiam kalcio karbonatui tirpti ir tuomet prasideda cheminis uolienos susiskaidymas. Atsiskiria mineraliniai elementai, būtini pirmųjų augalinių organizmų bioiomasei, kuri, savo ruožtu taip pat sugeba skaidyti mineralus gamindama tam tikrus fermentus. Natūralus biologinis ciklas lemia plono organinio sluoksnio susidarymą, kuris savo ruožtu leidžia priimti didesnius mitybos poreikius turinčius augalus. Kartu veikiant visiems šiems reiškiniams, pirminė uoliena giliai keičiasi ir susidaro organinis komponentas, kuris sudaro prielaidą dirvožemio derlingumui ir atspindi kiekvieno dirvožemio derlingumo pagrindą.

Subtiliausių pokyčių ciklų metu, įvairūs mineraliniai elementai slenka žemyn nuo paviršiaus, todėl dirvožemio profilis pamažu įvairėja į skirtingus sluoksnius ir horizontus. Pirmasis, esantis arčiausiai paviršiaus, vadinamas eluviniu. Tai molio masė, susidaranti dėl silikatų skilimo, maišyta su sunkiu skalūnu, kuris gali sudaryti 50% tūrio. Šis dirvožemio sluoksnis yra pralaidesnis vandeniui, todėl kalcio karbonatai pamažu nusėda į žemesnį sluoksnį, horizontą vadinamą iluvialiniu, kuriame taip pat yra tam tikri katijonai, tokie kaip geležis, aliuminis ir kiti smulkūs elementai, susidarę iš pirminės uolienos. Giliausias sluoksnis, vadinamas pedogenetiniu substratu, susideda tik iš dar nesuirusios uolienos.

Dirvožemio pokyčių procesas nuolat tęsiasi, jo profilyje formuojasi vis didesnis molio kiekis, jo spalva darosi vis tamsesnė, jis turtingiausias organinėmis medžiagomis ir pasižymi didžiausiu biologiniu aktyvumu. Jis tampa vis smulkesnės struktūros, turinčios tik tokių kietų, pastovesnių mineralinių kompleksų, kaip granitai ir kvarcai. Ši lėta ir ilga dirvožemio raida, vadinama feritizacija, tęsis tūkstančius metų, iki kol nauji orogenetiniai judesiai modifikuos žemės plutą, arba nauji ledynai padengs žemės paviršių ir atitirpdami išsilies srautais iš mums jau pažįstamų Alpių aukštumų...

Taigi, vietoje susiformavęs dirvožemis vadinamas autochtoniniu. Autochtoninis dirvožemis, gabenamas vandens, kai nusėda kitur, vadinamas alochtoniniu. Tuomet upių, ežerų, jūrų krantuose kaupiasi molis, dumblas, smėlis, žvirgždas ir nuosėdos, atgabentos vandens srauto nuo moreninių kalvų. Toks dirvožemis yra tankus, sunkus, tolygus ir be stratifikacijos, derlingas ir pajėgiai sulaikantis vandenį. Alochtoninis dirvožemis pamažu padengia siaurą, Eoceno epochos metu susiformavusį, autochtoninį paviršių... Tokiu būdu „Vie di Romans“ vynuogynų dirvožemis ir toliau formuojasi, kinta, o naujas, atsirandantis dėl šių pokyčių, yra laikomas vertingiausiu. Abejais atvejais yra taikomi skirtingi vynuogininkystės ir vėliau vyninimo metodai.

Žmogaus kuriamas vynas neatsiejamas nuo jo sukūrusios žemės... Smaragdinės spalvos, aliuvinis Isonzo upės slėnis, pasviręs vidutiniškai 0,5 laipsnių kampu į pietvakarius.

Gallo šiema kiekvienam vynui gaminti vynuoges pradėjo sodinti atskirai 90-taisiais, išaugindama vynmedžius, puoselėjamus lyg paveldas, kuriuo išreiškiamas teritorinės kilmės unikalumas. Juk net vynmedžai, sugebantys prisitaikyti skirtingose teritorijose, išlieka vienais jautriausių augalų, fiziologiškai reaguojančių į minimaliausius pedoklimatinius pokyčius... Siekiant balanso, tų sudėtingų jutiminių niuansų, kurie natūraliai atsiranda dėl nepakartojamos visų elementų sąveikos, palaikomas žemas derlingumas ir grindžiamos kitos, kruopštumo reikalaujančios, vynuogininkystės praktikos. Kiekvienam vynuogynui Gallo šeima suteikė pavadinimus, sietinus su tradiciniais žemių vietovardžiais, remiantis išsamiais tyrimais. Be to, geografinis tikslumas suteikia prabangą kiekvieno vynuogyno derlių nurinkti tinkamu laiku.

Nuo tol „Vie di Romans“ baltieji vynai visada išleidžiami pardavimui tik praėjus dvejiems metams po derliaus nurinkimo.

Siekiant perteikti šį kompleksiškumą bei pabrėžiant kiekvieno vyno charakterį, „Vie di Romans“ vynų etiketėse nurodomi ir vynuogynų ir vynuogių pavadinimai. „Vie di Romans Chardonnay“, „Ciampagnis Chardonnay“, „Piere Sauvignon Blanc“, „Vieris Sauvignon Blanc“, „Dolée Friulano“, „Flors di Uis Cuvée“, „Dessimis Pinot Grigio“ ir kiti jų vynai įkūnija juslinę vynuogių kilmės kvintesenciją bei nuosekliai siekiamą ir jau atpažįstamą pobūdį.

Bekompromisės kokybės siekis natūraliai skatina kiekvieną sprendimą, o įgyta patirtis leidžia „Vie di Romans“ vyninei pritaikyti vyninimo praktikas, kurios ją nuolat lyg pastumia link naujų kokybės standartų.